Krizių komunikacija

Pirmosios 30 darbo krizės dienų: bendravimas ir palaikymas

Šiuo metu vykstantis karas prieš Ukrainą veikia mus visus, o tarp darbuotojų pasienio šalyse ir įmonėse, kuriose dirba ukrainiečiai, susiformuoja ekstremalios krizės reakcijos. Tačiau nusikaltimai žmonijai turi įtakos mums visiems ir net tie, kurie nėra tiesiogiai paveikti, patirs dažnas traumines reakcijas, sako specialistai.

Krizių psichologų teigimu, didžiausią reikšmę turi 30 pirmųjų dienų nuo įvykio pradžios. Štai 5 dalykai, kuriuos galėtumėte padaryti savo darbo vietoje, kad palaikytumėte savo darbuotojus per tą laiką:

Leiskite dažniau daryti pertraukas. Nuo karo pradžios nelaimingų atsitikimų darbe padaugėjo. Sunkumai susikaupti, atminties sutrikimai, nesugebėjimas susikaupti ir didelis nuovargis (bet to nesuvokimas), yra dažni per pirmąsias 30–40 dienų. Užuot dirbę 3 ar 4 valandas iš eilės, po kiekvienos valandos reikėtų daryti mažesnes pertraukas, kad išvengtumėte rimtų nelaimingų atsitikimų darbe. Poilsis leidžia geriau susivaldyti.

Suteikite galimybę pasikalbėti. Jei krizę išgyvenantis žmogus pirmąjį mėnesį neturės galimybės su kuo nors pasikalbėti, kitą mėnesį nebeturės jėgų kalbėtis, sako specialistai. Net ir tie, kurių įsitikinimai yra priešingi, turi pasakyti juos garsiai (privačiai) tam, kas gali klausytis, kad juos išgirstų ir galbūt pradėtų keisti savo požiūrį. Jei nėra išteklių asmeniniams susitikimams, įveskite, pavyzdžiui, anonimines apklausas ir paklauskite, ką žmonės norėtų, kad jų darbuotojai pasiūlytų tokiais atvejais.

Nelaukite, kol žmonės ateis ir paprašys pagalbos. Jūsų darbuotojai, ypač vyrai, gali manyti, kad yra kažkas, kuriam pagalbos reikia labiau nei jiems. „Jei pagalba nesiūloma tiesiogiai man, tikriausiai ji nėra skirta tokiems žmonėms kaip aš“, – sako specialistai. Pavyzdžiui, vietoj bendro pranešimo kiekvienam darbuotojui siųskite tiesioginę žinutę. Kuo greičiau, tuo geriau: po pirmųjų 30–40 dienų jūsų žmonės, patyrę krizę stipriau, bus per daug išsekę psichiškai, kad patys kreiptųsi pagalbos, o vėliau jiems kils rizika susirgti PTSD simptomais.

Mokytis pagrindinių bendravimo įgūdžių. Vyrai ir moterys į traumuojančius įvykius reaguoja labai skirtingai, o tai dažnai sukelia naujų konfliktų tiek namuose, tiek darbe. Tačiau dažnai svarbiausia parama jūsų darbuotojams ateina ir iš jų namų: iš partnerių ir kitų šeimos narių. Todėl prasminga stiprinti jų priklausymo jausmą, padedant jiems suprasti ir palaikyti vienas kitą. Pavyzdžiui, pakvieskite šeimos terapeutą surengti trumpą seminarą arba pasidalykite atitinkamais straipsniais per savo darbuotojo programėlę.

Prašyti pagalbos. Savanoriška veikla ir neapmokyta pagalba reiškia didžiulę perdegimo riziką. Jūsų, kaip personalo darbuotojo, užduotis yra rūpintis savo žmonėmis, tačiau jūs neprivalote to daryti vienam. Būkite tarpininkas arba projektų vadovas, kuris suranda apmokytų specialistų ir tinkamų išteklių, kad padėtumėte savo darbuotojams ir patys išvengtumėte visų su krize susijusių pokalbių.